Išaušo ilgai lauktas paskutinis vasaros rytas – džiuginanti kelionė į Lofotenus. Nebuvau lankęsis Norvegijoje, todėl nekantriai laukiau šios kelionės. Manau apsilankęs Lofotenuose vienu šūviu nušausiu du zuikius – ir Norvegijos dalelę pažinsiu, ir po kalnus paropinėsiu. Beje, pirmą kartą keliausiu su kelionių organizatoriumi, nes visuomet į kalnus keliaudavau savarankiškai.
Iš Kauno iki Vilniaus keliauju traukiniu, Iš Vilniaus oro uosto skrydis į Oslą, iš oslo į Narviką. Skrydžio bilietai abu pasitaikė geri – iš Vilniaus ryte, Osle pora valandų persidėmui ir apie šešioliktą valandą nusileidžiame Narvike.
Narvike jau lauke organizatoriaus du aštuonių vietų automobiliai, kurie mus, šešiolika kalnų entuziastų apie keturias valandas vežė iki Lofotenų, Leknes miestelio, kur apsigyvenome Lofoten BaseCamp (Google fotografija daryta žiemos metu).
Važiuojant pro automobilio langą vaizdai vienas už kitą gražesni. Oras ir saulės šviesa (vakarėjanti) tiesiog tobula fotografijai.
Važiuojant visą kelią žavėjo peizažai. Beje ir nepaliko jausmas, kad kažkas čia kitaip nei Lietuvoje. Gal tik kelintą dieną, bevažinėjant į kalnų žygius, supratau kas čia kitaip nei Lietuvoje. Visi namai mažuose miesteliuose yra mediniai. Per septynias dienas nemačiau nei vieno mūrinio.
Atvykstame apie devintą valandą vakaro. Pavargę ir alkani. Organizatoriai nudžiugina, pasitikę šilta vakarienė.
Stojame degalinėje (GPS 68.23928670, 14.56850550) kavos pertraukėlei, kojų pramankštinimui ir kelioms puikioms fotografijoms. Beje degalinių nėra čia daug. Gal tik viena per 4 valandų kelionę nuo oro uosto iki nakvynės vietos, neskaitant šalia oro uosto ir pačioje nakvynės vietoje.
Po vakarienės įkurtuvės. Apsigyvename šešiaviečiuose šildomuose nameliuose. Keli pastebėjimai apie apgyvendinimą. Pirmas aukštas puikus – dvivietis miegamasis, svetainė erdvi, virtuvėlė, dušas ir tualetas su šildomomis grindimis. Antrame aukšte truputį prasčiau – irgi yra dušas su tualetu (grindys taip pat šildomos) ir du maži kambariukai, kiekvienam po dvi lovas. Tokie maži, kad lagaminus reikėjo laikyti antro aukšto prieangyje tarp kambario ir sanitarinio mazgo. Organizatorių „politika” tokia – pirmame aukšte „guldo” poras, antrame – draugus arba drauges. Skirstant kambarius viena iš vadovių ar pajuokavo, ar pagal pavardes ir vardus nesuprato kur vyrai ir kur moterys. Atskirai atvykusius vyrus ir moteris norėjo „suporuoti” į bendrus kambarius. Tik vėliau, patarus antrai vadovei, ne kartu atvykę vyrai ir moterys, buvo suskirstyti į kambarius – vyras su vyru, moteris su moterim.