Trasa žiedinė. Starto pradžia ir pabaiga 54.16652860, 24.19182460. Trasa netinkama su dviračiu ir vežimėliu.
Vakar diena prabėgo kitaip. Ne ant sofos, ne prekybos centre ir ne spoksant į ekraną. Vakar su „Trail Master“ komanda įveikiau 17 kilometrų Merkinės partizanų takais. Šiandien kojos dar jaučia kiekvieną kalnelį ir smėlio kopą, o galvoje vis dar sukasi miško ramybė, persipynusi su sunkia, bet neįtikėtinai stipria mūsų istorija.
Jei manote, kad 17 km Dzūkijos šiluose yra tiesiog lengvas pasivaikščiojimas samanomis – o, kaip klystate! Merkinės reljefas moka nustebinti. Stačios kalvų šlaitai, smingančios kojos į minkštą smėlį ir takeliai, kurie, atrodo, veda tiesiai į praeitį. Bet geriausia dalis? Čia kiekvienas kilometras turi svorį. Tai nebuvo tiesiog sportinis žygis; tai buvo gyva istorijos pamoka, kurios neįmanoma perskaityti vadovėliuose.
Vanago žemė: Kur medžiai saugo paslaptis
Eidamas tais takais negali negalvoti apie žmones, kurie šiuose miškuose gyveno, kovojo ir tikėjo laisve prieš aštuonis dešimtmečius. Ir nuojauta neapgavo – būtent Merkinės kraštas ir visi Dzūkijos miškai yra neatsiejami nuo vienos ryškiausių mūsų istorijos asmenybių.
Taip, čia veikė Adolfas Ramanauskas-Vanagas – legendinis partizanų vadas, Dainavos apygardos siela, vėliau tapęs visos Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadu.
Įsivaizduokime: mes į žygį ėjome su modernia apranga, patogiais batais, turėdami gėrimų, batonėlių ir GPS navigaciją. O jie? Jie čia gyveno žiemą ir vasarą, bunkeryje po žeme, nuolat tamsiame, drėgname miške, apsupti išdavysčių baimės, bet vedami nenumaldomo laisvės troškimo. Žygiuojant Merkinės takais, Vanago ir jo kovotojų paveikslas įgyja visai kitą formą. Tai nebėra tik nespalvota nuotrauka istorijos knygoje. Pradedi suprasti, kokią neįtikėtiną fizinę ir dvasinę ištvermę reikėjo turėti, kad išgyventum tokiomis sąlygomis.
Nuo piliakalnio didybės iki tylių miško kapelių
Žygis mus vedė per pačias įvairiausias vietas. Nuo įspūdingų Merkinės apylinkių panoramų, kur Nemunas ir Merkys susitinka, iki gilių, paslaptingų miško tankmių.
Dzūkijos gamta vakar taip pat parodė savo charakterį. Tos galingos, tiesios pušys, kurios, atrodo, stiebiasi tiesiai į dangų, matė viską. Jos matė Vanago vyrus, matė ašaras, girdėjo dainas prie laužo ir šūvius. Vakar jos saugojo mus nuo vėjo ir kūrė tą magišką, lietuvišką miško atmosferą, kurios niekur kitur pasaulyje nerasi.
Kodėl verta išlipti iš komforto zonos?
17 kilometrų yra tas atstumas, kai spėji praeiti kelias fazes:
Pirmieji 5 km: Pilni energijos, pokalbių su bendražygiais, juoko ir nuotraukų darymo.
10-asis km: Pokalbiai nutyla. Pradedi girdėti savo kvėpavimą, paukščių čiulbėjimą ir žingsnių aidą. Šioje stadijoje prasideda tikrasis miško terapijos poveikis – galva išsivalo nuo visų savaitės darbų ir streso.
Paskutiniai kilometrai: Fizinis nuovargis bando imti viršų, bet vidinis varikliukas ir „Trail Master“ komandos dvasia stumia į priekį. O finišo tiesiojoje supranti – aš tai padariau.
Grįžau namo fiziškai pavargęs, bet emociškai visiškai pasikrovęs. Tokie žygiai reikalingi tam, kad pravėdintume galvas, pasitikrintume savo jėgas ir, svarbiausia, prisimintume, kas esame. Mes esame tauta, užaugusi ant šitų stiprių šaknų.
(Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1945–1947 m. vadovavo Merkinės partizanų batalionui, o vėliau ir visai Dainavos apygardai, todėl šie miškai pelnytai vadinami jo kovos žeme).