2 diena: Kopimas į Rysy (2501 m) – Karūnos deimantas.
· Atstumas: ~19,5 km (pirmyn-atgal).
· Bendras sukilimas: ~1250 m.
Tai aukščiausia viršūnė, į kurią galima užlipti be gido iš Slovakijos pusės. Trasa reikalauja ištvermės, o viršūnėje laukia kvapą gniaužianti panorama į Lenkijos ir Slovakijos Tatrus. Pakeliui praeisite aukščiausiai esančią kalnų trobelę Chata pod Rysmi.
Automobilio aikštelės koordinatės: 49.1258, 20.0750 (Parkovisko Popradské pleso – prie pat elektrinio traukinio stotelės).
- Trasa: Popradské pleso (TEŽ) → Popradské pleso → Žabie plesá → Chata pod Rysmi → Rysy (ir atgal).
- Trukmė: apie 10–12 val.
- Patarimas: Atvažiuokite iki 7:00 ryto, nes aikštelė greitai užsipildo.
· Pradžia: Nuo aikštelės (Popradské pleso TEŽ) iki pat Popradské pleso ežero ir šiek tiek už jo judate MĖLYNA trasa.
· Posūkis į viršūnę: Priėjus sankryžą „Nad Žabím potokom“, suksite į RAUDONĄ trasą (GPS koordinatės: 49.1589, 20.0664) . Ji ves pro trobelę (Chata pod Rysmi) iki pat Rysy viršūnės.
Atgal: Grįžtate tiksliai tuo pačiu keliu (Raudona, o nuo sankryžos – Mėlyna).
Jei pirmoji diena kalnuose buvo skirta apšilimui ir prisijaukinimui, tai antroji diena tapo tikruoju mūsų kelionės kulminaciniu tašku. Šiek tiek pakoregavę pirminį planą, nusprendėme nelaukti ir iškart šturmuoti patį didžiausią kelionės iššūkį – kopimą į Rysy viršukalnę (2501 m). Tai aukščiausias Tatrų taškas, kurį iš Slovakijos pusės galima pasiekti be alpinistinės įrangos ar samdomo gido. Tačiau norint jį įveikti ir patirti visišką malonumą, teko priimti vieną svarbiausią taisyklybę – negailestingą kalnų discipliną.
Kalnuose galioja nerašytas įstatymas: kas anksti keliasi, tam kalnai atsiveria gražiausiomis spalvomis. Mūsų dienotvarkė buvo suplanuota minučių tikslumu. Lygiai 6 valandą ryto mes jau sėdėjome automobilyje prie savo namų Nová Lesná miestelyje. Užvedame variklį, kol aplinkui dar tvyro gili, rami rytinė vėsa. Kelias iki trasos pradžios tuščias, o prieš akis pamažu švinta dangus, žadantis giedrą dieną.
Mūsų tikslas – pasiekti Parkovisko Popradské pleso aikštelę ir startuoti tiesiai į trasą laiko lange tarp 6:30 ir 7:00 valandos ryto. Kodėl tai taip kritiškai svarbu? Pirmiausia – logistika. Jei prie šios aikštelės atvyksite po pusės aštuonių ryto, vietos automobiliui tiesiog nerasite, o apsisukti siaurame kelyje – tikras galvos skausmas. Antroji, dar svarbesnė priežastis – saugumas. Vasarą Aukštuosiuose Tatruose po pietų, apie 14–15 valandą, labai dažnai formuojasi netikėtos ir pavojingos audros. Ankstyvas startas garantuoja, kad pačias sudėtingiausias uolų atkarpas ir pačią viršūnę pasieksite dar tuomet, kai oras bus stabilus, o saulė dar nespės išvarginti savo kaitra.
Tiksliai 6:40 val. ryto, užsiveržę žygio batus ir užsidėję kuptines, pradedame judėti Mėlynąja trasa. Pirmieji keturi kilometrai veda nuosekliai kylančiu asfaltuotu miško keliu link Popradské pleso ežero. Ši atkarpa – puiki proga pažadinti raumenis. Rytas čia magiškas: miškas dar miega, aplink tvyro visiška ramybė, o tarp medžių viršūnių jau pradeda šmėžuoti pirmieji saulės spindulių nutvieksti uolų bokštai.
Praėjus ežerą, prasideda tikrasis kalnų žygis. Takas tampa akmenuotas, siauras ir pradeda staigiau kilti aukštyn per Mengusovská slėnį. Pasiekus svarbią kalnų sankryžą „Nad Žabím potokom“, atsisveikiname su mėlynuoju taku ir sukamės į dešinę – čia prasideda Raudonoji trasa, kuri mus ves iki pat tikslo.
Žingsnis po žingsnio mišką pakeičia kalnų pušaitės, o netrukus prieš akis atsiveria nuostabūs Žalieji ežerai (Žabie plesá). Jų krištolo skaidrumo vandenyje atsispindi aplinkui stūksantys uolų milžinai. Tai puiki vieta trumpam stabtelėti, išgerti gurkšnį vandens ir pasiruošti tam, kas laukia toliau.
Už ežerų takas tampa itin status. Netrukus prieiname techniškiausią trasos vietą – uolų sieną, kurioje saugumui užtikrinti yra įrengtos metalinės grandinės, laipteliai ir platformos. Čia prireikia ne tik kojų, bet ir rankų jėgos. Šiek tiek adrenalino, tvirti įsikibimai į šaltas uolas, ir štai – ši įspūdinga atkarpa jau už nugaros.
Netrukus pasiekiame Chata pod Rysmi – kalnų trobelę, esančią net 2250 metrų aukštyje. Tai aukščiausiai esanti trobelė visuose Tatruose. Čia mus pasitinka ypatinga atmosfera: plėvesuojančios spalvotos Tibeto vėliavėlės, šypsenos įveikusių pusiaukelę žygeivių veiduose ir, žinoma, garsusis lauko tualetas, pakibęs virš bedugnės su panoraminiu langu į slėnį – vieta, apie kurią kalba visi interneto kelionių blogai. Užsukame į trobelę trumpam poilsiui, pasimėgaujame karšta arbata, kuria čia pat pavaišina kalnų nešikai (šerpos), visus produktus į šį aukštį užnešantys tiesiog ant savo nugarų.
Išėjus iš trobelės laukia paskutinis, sunkiausias pusvalandis. Takas kyla į Váha perėją, o iš jos – statesnis lipimas didžiuliais uolų blokais iki pačios Rysy viršukalnės. Kiekvienas žingsnis šiame aukštyje jau reikalauja daugiau pastangų, oras tampa retesnis, o vėjas – stipresnis.
Ir štai, apie 13 valandą ryto, mes stovime ant Rysy viršūnės – 2501 metro aukštyje! Emocijų pliūpsnis toks stipris, kad akimirksniu pamiršti visą nuovargį. Ši viršūnė unikali tuo, kad ji yra tiesiog ant Slovakijos ir Lenkijos sienos. Žvelgiant į pietus – Slovakijos pusėje – matosi gilūs, žali slėniai ir ramios kalnų keteros. O pažvelgus į šiaurę – Lenkijos pusėje – atsiveria šiurpinantis, vertikalus kelių šimtų metrų skardis, kurio apačioje, tarsi du tamsiai žali perlai, telkšo garsieji Morskie Oko ir Czarny Staw ežerai. Matyti tuos pačius kalnus, kuriuos pernai stebėjome iš Zakopanės, bet dabar jau iš paukščio skrydžio – neįkainojama patirtis.
Žemiau pateiktoje nuotraukoje matosi kaip 4 žmogeliukai bando į tą pačią virūnė užkopti iš Lenkijos pusės.
Sugaišę gerą pusvalandį nuotraukoms ir viršūnės ramybei, pradedame ilgą nusileidimą žemyn tuo pačiu keliu. Eidami atgal dar kartą mintyse padėkojome sau už tą ankstyvą 6:00 valandos ryto žadintuvą – priešpriešiais į viršų jau judėjo varginančios turistų spūstys, o saulė pradėjo negailestingai kaitinti. Mes gi, sėkmingai sugrįžę prie automobilio, įveikę beveik 20 kilometrų ir daugiau nei 1200 metrų sukilimo, jautėmės pavargę, bet laimingi. Rysy buvo paimta, o mūsų slovakų kalnų epas tik prasidėjo!
Tačiau pats didžiausias nusileidimo nuotykis mūsų laukė dar nepasiekus trobelės – nors kalnuose jau karaliavo birželis, žiema čia taip lengvai savo pozicijų neužleidžia. Maršrute teko kirsti net tris šlaite išlikusias sniego atkarpas, kurių kiekviena driekėsi po gerus 50–100 metrų. Žygiuoti per šiuos stačius, saulės patirpdomus sniegynus visiškai be specialių „kačių“ buvo tikras balansavimo menas: batai slydo į visas puses, o kiekvienas neatsargus žingsnis žadėjo greitą ir neplanuotą čiuožimą žemyn. Tai buvo nuostabus sveiko adrenalino ir vaikiško džiaugsmo kokteilis – nors širdis akimirkomis plakė kur kas greičiau, o susikaupimas buvo maksimalus, šios netikėtos sniego salos tapo viena smagiausių ir azartiškiausių visos dienos dalių, nusileidimui suteikusia tikro laukinio nuotykio prieskonio.
Ir šventinė vakarienė (toje pačioje vietoje kaip ir pirmą dieną), įveikus RYSY viršukalnę. Šį kartą ragaujame slovakų nacionalinę virtuvę. Vertėjas išvertė vienaip, mūsų gomurys „rado” visai ką kitą – pakepinti koldūnai su burkėlių ir uogienės užpildu. Ant viršaus skrudintas šoninės „liežuvėlis”.
