5 diena: Bystrá lávka – Nuostabusis žiedinis maršrutas.
· Atstumas: ~15 km (visas žiedas).
· Bendras sukilimas: ~950 m.
· Grįžimas: Nusileidę geltona trasa iki sankryžos „Rázcestie pod Soliskom“ (prie pat slidinėjimo trasų), sukatės į MĖLYNĄ trasą GPS koordinatės: 49.1352, 20.0458, kuri jus parves atgal prie Štrbské Pleso ežero.
Trukmė: apie 9–10 val. (vandens pasipildymas tik šaltinis netoli slidinėjimo trasų – beveik maršruto gale).
Arčiausiai esanti stovėjimo aikštelė: Centrálne parkovisko Štrbské Pleso (didelė daugiaaukštė arba atvira aikštelė prie stoties / ežero prieigų). GPS 49.1206, 20.0669.
Penktoji, paskutinė mūsų kalnų epopejos diena atnešė tai, ką drąsiai galima vadinti vienu gražiausių, labiausiai subalansuotų ir techniškai įdomiausių Aukštųjų Tatrų maršrutų – Bystrá lávka perėją (2314 m). Tai nuostabus, klasikinis žiedinis maršrutas, kuris per vieną dieną leidžia patirti du visiškai skirtingus pasaulius: kilti laukiniu, kriokliais papuoštu Mlynická slėniu, o leistis ramiu, ežerų apsuptu Furkotská slėniu. Tačiau norint, kad šis žiedas virstų grynu malonumu, o ne pavojinga kova su kalnu, privaloma žinoti vieną kritiškai svarbią taisyklę.
Šia trasa būtina eiti geltonąja trasa prieš laikrodžio rodyklę. Tai reiškia – žygį pradėti klystant aukštyn per Mlynická slėnį. Toks pasirinkimas yra saugumo ir logikos pamatas. Kilimas šia puse yra nuoseklesnis, o pati sudėtingiausia ir stačiausia perėjos vieta su grandinėmis yra kur kas lengviau įveikiama lipant į viršų, nei bandant ja judėti žemyn, kur kiekvienas žingsnis reikalauja matyti bedugnę po kojomis. Be to, judant prieš laikrodžio rodyklę, gražiausi slėnio akcentai, tokie kaip garsusis Skok krioklys, visada atsiveria tiesiai prieš akis, o ne lieka už nugaros.
Startavę iš Štrbské Pleso geltonuoju taku, pamažu palikome miško zoną. Trasa greitai atvedė mus iki didingo Skok krioklio, kur vanduo galingai dunda per milžiniškas uolų pakopas. Čia teko pirmą kartą rimčiau pasiraitoti rankoves – takas veda tiesiai per lygias, vandens nugludintas uolas, kur tenka pasikliauti batų sukibimu ir rankomis.
Praėjus krioklį, patekome į aukštikalnių zoną, kur gamta tampa atšiauri, bet hipnotizuojanti. Žingsnis po žingsnio kilome pro krištolo skaidrumo kalnų ežerus (Capie pleso), kurių tamsiai mėlynas vanduo kontrastavo su likučiais balto sniego. Aplinkui mus pradėjo užverti galingas uolų amfiteatras, o viršuje išryškėjo aštri, dantyta ketera. Atrodė, kad kelio toliau tiesiog nėra – prieš akis kilo vertikali uolų siena.
Pats trasos epogėjus laukė pasiekus aukščiausią tašką – Bystrá lávka perėją. Tai nėra įprasta, plati kalnų perėja, kuria galėtum laisvai žingsniuoti. Tai itin siauras, vertikalus uolos plyšys, kurį žygeiviai labai taikliai vadina „adatos skylute“.
Norint kirsti kalnų keterą ir pradėti nusileidimą žemyn į kitą pusę, tiesiogine to žodžio prasme reikia pralysti pro šį siaurą uolos tarpą. Būtent šioje vietoje yra įrengtos metalinės grandinės. Įsikibus į jas, tenka maksimaliai susikaupti, valdyti savo kūno svorį ir saugoti kuprinę, kad neužstrigtum tarp uolų. Adrenalinas akimirksniu šokteli aukštyn: vėjas košia per plyšį, uola po rankomis šalta, o persisvėrus pro šią „adatos skylytę“, vaizdas akimirksniu pasikeičia – prieš akis atsiveria visiškai nauja panorama į galingą Furkotská slėnį. Tai viena įspūdingiausių ir labiausiai įsimenančių vietų visuose Tatruose.
Sėkmingai pralindę pro uolos plyšį ir įsikibę į grandines, pradėjome nusileidimą Furkotská slėniu. Tačiau mes nebūtume mes, jei į pačią pabaigą neįneštume šiek tiek savo kūrybos ir maršruto nepatobulintume.
Paėję geltonąja trasa žemyn slėniu ir pailsinę kojas nuo stačių uolų, priėjome takų sankryžą. Užuot tęsę kelionę geltonuoju taku iki pat apačios, mes pasukome į kairę. Čia laukė dar vienas trumpas, bet intensyvus sukilimas aukštyn link Solisko keteros, kol galiausiai pasiekėme vietą, kur stūkso Chata pod Soliskom trobelė ir kur užkelia slidininkų keltuvai.
Tai buvo strategiškai geriausias visos dienos sprendimas! Čia pat esančioje kavinėje, kur keltuvai užkelia turistus, mes padarėme ilgą, pelnytą pertrauką. Sėdėti terasoje, rankose laikyti puodelį karštos, aromatingas kavos ir žvelgti į Štrbské Pleso ežerą toli apačioje bei aplinkui plaukiančius debesų patalus – jausmas buvo tiesiog pergalingas. Tai buvo geriausia vieta apmąstyti ir apibendrinti visą mūsų 5 dienų planą.
Po kavos pertraukos nusprendėme nebegrįžti į miško takelius, o pasirinkome tiesiausią ir smagiausią kelią žemyn – nusileidome plačia slidininkų trasa. Žingsniuoti atvira, erdvia trasa buvo vienas malonumas: keliai nebegavo tokių smūgių kaip ant laiptuotų kalnų akmenų, o prieš akis visą laiką matėsi nuostabus horizontas.
Ssugrįžę į pradinį tašką ir uždarę šį nuostabų žiedą, supratome, kad plano nekeisti buvo pats teisingiausias sprendimas. Šios 5 dienos kalnuose mus išbandė uolomis, sniegu, ankstyva disciplina ir laukinės gamtos ramybe, o Bystrá lávka tapo tobula, adrenalinu ir kavos aromatu kvepiančia šio slovakų kalnų epo vyšnia ant torto!
Šį vakarą esame visi laimingai pavargę – kūnai jau prašosi poilsio, o emocijų ir vaizdų taurė užpildyta iki pat kraštų, tad vieningai sutariame, kad šių penkių intensyvių dienų Slovakijos kalnų mums užteko per akis, kad patirtume tikrąjį Tatrų charakterį.
Per penkias dienas mes nukeliavome apie 90 kilometrų ir sukilome apie 5 100 metrų sukilimo.
Mūsų slovakų nuotykį vainikavo šventinė vakarienė, kurios metu dar kartą juokdamiesi perėjome visus įveiktus iššūkius, sniegynus ir uždarytus takus. Kadangi jėgų liko tik šypsenoms, ilgai nevakarojome ir skubame anksti miegoti. Juk kalnų įskiepyta disciplina niekur nedingsta: rytoj lygiai 6 valandą ryto, kaip ir visada šios kelionės metu, paskutinį kartą susipakuojame kuprines ir pajudame link Lietuvos.