4 diena: Kriváň (2495 m) – Slovakijos simbolis.
Kriváň yra kultinis slovakų kalnas su charakteringa, tarsi „nulinkusia“ viršūne. Lipimas status, uolėtas, o pabaigoje reikės šiek tiek pasinaudoti ir rankomis (ropojimas uolomis), tačiau grandinių čia nėra.
· Atstumas: ~19 km (pirmyn-atgal, renkantis raudoną, vėliau pereinant į mėlyną trasą).
· Bendras sukilimas: ~1350 m.
· Trasa: Tri Studničky → Kriváň (atgal galima grįžti tuo pačiu keliu arba nusileisti link Jamské pleso ir Štrbské Pleso, bet grįžimui prie auto geriausia lipti ir leistis iš tos pačios vietos).
· Trukmė: apie 9 –11 val.
· Arčiausiai esanti stovėjimo aikštelė: Parkovisko Tri Studničky. Nedidelė miško aikštelė tiesiai prie trasos pradžios. GPS 49.1341, 19.9689 (Parkovisko Tri Studničky).
Kriváň viršukalnė, siekianti 2495 metrus, yra ne šiaip dar vienas Tatrų kalnas. Tai tikras Slovakijos nacionalinis simbolis, puošiantis jų monetų reversus ir įkvepiantis vietinius poetus. Žinoma, jis buvo privalomas taškas ir mūsų žygių žemėlapyje. Tačiau kalnai, kaip jau spėjome įprasti šios kelionės metu, vėl nusprendė patikrinti mūsų lankstumą ir pakoregavo pasiruoštą planą.
Pirminis mūsų tikslas buvo startuoti iš Tri studničky vietovės ir kilti Žaliąja trasa. Tai trumpesnis, tačiau gerokai statesnis ir jėgų reikalaujantis takas, leidžiantis greitai surinkti reikiamą aukštį. Atvykę prie starto vietos sužinojome, kad žaliasis takas yra visiškai uždarytas dideliems rekonstrukcijos darbams. Teko akimirksniu keisti strategiją ir rinktis alternatyvą – ilgesnį, bet pamažu kylantį ir mažiau statų maršrutą.
Pirmoji trasos atkarpa mus vedė Raudonuoju taku – ta pačia Tatrų magistrale, kuria jau buvome žygiavę kituose slėniuose. Ši dalis buvo puiki įžanga: takas pamažu, be jokių staigių šuolių vijo gilyn į kalnų papėdę, leisdamas kojoms pagauti ritmą. Miško kirtavietės keitė viena kitą, atverdamos gražius vaizdus į žemiau plytinčius Slovakijos slėnius.
Netrukus pasiekėme svarbią kryžkelę ties Jamsko ežeru (Rázcestie pri Jamskom plese). Čia atsisveikinome su raudonąja magistrale ir pasukome į Mėlynąją trasą, kuri veda tiesiai Kriváň viršūnės link. Vaizdas akimirksniu pasikeitė: miškas pradėjo retėti, užleisdamas vietą kalnų pušaitėms, o prieš akis pamažu išniro galingas, piramidės formos Kriváň masyvas.
Einant mėlynuoju taku, nevalingai pradėjome pastebėti vieną ryškų skirtumą. Palyginti su kopimu į Rysy viršukalnę, kur turistų srautai kartais primena gyvą skruzdėlyną, čia tvyrojo stulbinanti, beveik mistinė ramybė. Žmonių trasoje buvo labai mažai. Žygiuojant tokiose tuščiose erdvėse, kur aplinkui tik ošia vėjas ir šlama krūmai, laukinės gamtos artumas pasidaro labai realus. Būtent šioje atkarpoje mintyse šmėstelėjo racionali mintis – einant į Kriváň, kuprinėje tikrai nepakenktų turėti pipirinių dujų nuo meškų. Slovakijos Tatruose šie gyvūnai yra tikrieji šeimininkai, o kai takas toks tuščias, papildoma saugumo priemonė suteiktų kur kas daugiau dvasinės ramybės.
Kuo labiau artėjome prie viršūnės, tuo labiau takas stingo į uolų ir akmenų masę. Mėlynasis takas atvedė mus į plynaukštę po viršūne, kur atsivėrė status, uolėtas Kriváň ketera. Čia prasidėjo pati techniškiausia ir fiziškai sunkiausia žygio dalis. Kriváň trasoje, kitaip nei kopiant į Rysy, nėra įrengtų metalinių grandinių ar dirbtinių laiptelių – čia tenka pasikliauti tik savo rankų ir kojų jėga, ieškant tvirtesnių uolos atbrailų.
Ropščiantis šiomis stačiomis uolomis aukštyn, padariau dar vieną labai svarbų pastebėjimą – lipant į Kriváň, labai nepamaišytų šalmas. Kadangi kalnas yra status, o uolos vietomis trupa ir yra padengtos smulkia skalda, viršuje lipantys žygeiviai netyčia gali pajudinti akmenį. Net ir nedidelis akukas, krisdamas iš keliolikos metrų aukščio, gali pridaryti rimtų bėdų. Šalmas čia tikrai nėra perteklinė prabanga, o greičiau protingas kalnų kultūros elementas.
Po 6 valandų intensyvaus darbo, įveikus paskutinius stačius uolų blokus, pasiekėme tikslą. Mes stovėjome ant Kriváň viršūnės! Šalia garsiojo Slovakijos dvigubo medinio kryžiaus atsivėrė 360 laipsnių panorama, kuri akimirksniu ištrynė visą nuovargį. Tolumoje matėsi Vakarų Tatrų lankai, gilūs slėniai ir aplinkui stūksančios viršūnės, skendinčios popietiniuose debesyse.
Grįžimas tuo pačiu ilguoju maršrutu reikalavo maksimalios koncentracijos, nes kelias žemyn uolomis visada yra sunkesnis nei į viršų. Nors dėl trasos uždarymo teko nueiti gerokai daugiau kilometrų, nei planavome, Kriváň mus apdovanojo tuo, ko pritrūko kitose trasose – tikra, laukine kalnų ramybe, rimtais iššūkiais ir neįkainojamomis pamokomis apie saugumą kalnuose.
Vakarieniaujame mums įprastoje vietoje – Reštaurácia Stodola, GPS 49.139206909369655, 20.21962850869744 (kaip ir pirmas dvi dienas), bet pasirenkame ne slovakišką virtuvę, bet jau išbandytą vištienos file kepsnį su grilintom daržovėm. Ir vėl neapsigauname.