Praėjusių metų vasarą, palikdami Zakopanės šurmulį ir už nugaros palikdami įveiktus Lenkijos Tatrų takus, giliai širdyje buvome tikri – šiam kartui kalnų tikrai pakaks. Manėme, kad užsidėjome riebų paukščiuką savo kelionių sąraše, išliejome pakankamai prakaito ir kurį laiką apie stačius akmeninius šlaitus net negalvosime. Tačiau kalnai turi keistą, magišką savybę: vos tik nurimsta raumenų skausmas, o kasdienybės rutina pradeda spausti pečius, atmintyje išbąla nuovargis ir lieka tik tyras viršūnių triumfo jausmas. Nepraėjus nė pilniems metams, tas pats pažįstamas kalnų virusas vėl pabudo, o noras vėl pajusti tą laisvę tapo stipresnis už bet kokius praeities pažadus sau pailsėti.
Šį birželį sugrįžome į tuos pačius Aukštuosius Tatrus, tačiau šįkart žaidimo taisykles pakeitėme iš esmės ir pasirinkome Slovakijos pusę. Jei iš Zakopanės pusės kalnai mus pasitiko su didžiulėmis turistų masėmis ir ilgais žygiais slėniais iki pačių uolų, Slovakija atvėrė visiškai kitokį – ramesnį, atšiauresnį ir labiau koncentruotą alpinį pasaulį, kur rimti pakilimai prasideda vos išlipus iš automobilio. Norėjome pamatyti tas pačias viršūnes iš kito rakurso, patikrinti savo jėgas slovakų trasose ir įrodyti sau, kad tie patys kalnai gali pasiūlyti visiškai naują nuotykį. Ši birželio kelionė galutinai sugriovė iliuziją, kad Tatrus galima tiesiog „pamatyti ir užmiršti“ – jie tapo priklausomybe, kuri mus vėl ir vėl trauks atgal, nesvarbu, iš kurios pusės į juos bežiūrėtume.
2026-06-14 (sekamdienį) pajudame iš Kauno. Kadangi Lenkija atvėrė paskutinį aplinkelį (praktiškai iki pat Slovakijos) aplink Lomžą, nutarėmė 1 valanda pavėlinti išvykimą. 7 val. ryto pajudame link Slovakijos. Pirmas sustojimas pusryčiams (GPS 53.42918690, 22.16851770). Lauke „ledynmetis” (tik +12) ir vėjas.
Pajudame toliau. Kitas sustojimas taip pat aikštelėje (GPS 53.06430180, 21.97751990), tik jau „šiltensėje”, kur galima pasipildyti kuro ir papusryčiauti degalinės viduje.
Pajudame toliau. Kitas sustojimas taip pat aikštelėje (GPS 53.06430180, 21.97751990), tik jau „šiltensėje”, kur galima pasipildyti kuro ir papusryčiauti degalinės viduje.
Vykstant pro Krokuvą, tikru kulinariniu fenomenu tapo ši garsi tradicinė užeiga karczma Pod wielka sola (GPS: 49.99330070, 20.07795270), kurioje sekmadienį apie 14 valandą mus pasitiko gyva, net 1 valandą judanti laukiančiųjų eilė. Tokį neįtikėtiną ažiotažą diktuoja giliai įsišaknijusi lenkų sekmadienio šeimos pietų (obiad niedzielny) tradicija, kuomet vietiniai masiškai palieka miestą dėl bendro tikslo, o ši vieta žinoma kaip nepralenkiama Mažosios Lenkijos (Małopolska) skonių meka. Maistas čia ypatingas savo bekompromisiu, kaimišku autentiškumu, ypatingu šviežumu ir gigantiškomis porcijomis – čia patiekiamas tirštas, naminės duonos kepale garuojantis žurkas (żurek), rankomis spaudžiami purūs koldūnai (pierogi), lėtai troškinti mėsos patiekalai bei vietoje sugauti upėtakiai, ruošiami griežtai pagal senąsias regiono receptūras be jokių modernių pusfabrikačių. Fenomenalus maisto skonio, nuoširdaus svetingumo ir labai draugiškų kainų santykis paverčia šią vietą gyva pakelės legenda, kurioje kiekviena laukimo minutė atsiperka su pirmuoju kąsniu, paliekančiu neišdildomą įspūdį visai kelionei.
Dar kartą pasitvirtina taisyklė, kad jų karczmuose neverta rinktis žuvies patiekalų. Šį kartą lydekos file buvo ne šviežia, o šaldyta. Nesužavėjo.
Po pietų pajudame link Slovakijos. Apie 18 val. pasiekiame nakvynės vietą – Lipová č. 263, Nova Lesna, Slovakija (GPS – 49.12641970, 20.26140670). Iš šios gyvenamos vietos visas 5 dienas su auotomobiliu keliausime į trasų pradžias. Patiko kainos ir kokybės santykis. Labiausiai maloniai nustebino mažas šaldytuvas kambaryje, kurio praktiškai „nesigirdėjo”. Tai retas atvejis.
Kai tik išėjome iš savo gyvenamosios vietos apsižvalgyti, mus iškart pavergė didingas, užburiantis Aukštųjų Tatrų vaizdas, kurį puikiai užfiksavome nuotraukoje. Rūstūs, tamsūs kalnų šlaitai ir uolėtos viršukalnės yra dramatiškai apklotos sunkių, melsvų debesų, tačiau pačiame viduryje tvyro giedras, auksinės šviesos kupinas plyšys, suteikiantis viltį ir spindesį. Tamsus, tankus miškas pirmame plane ir jaukiai apšviesta maža gyvenvietė papėdėje dar labiau pabrėžia šį galingą gamtos kontrastą. Sėdėdami čia ir žvelgdami į šią ramią, bet galingą panoramą, jaučiame, kaip auga jaudulys ir nekantrumas – juk rytoj ryte mes jau būsime ten, kalnų takuose, pradėsime savo nuotykius ir ilgai lauktus žygius į viršūnes.
Prieš miegą aptariame visų 5 dienų maršutus. Nutariame pakaitalioti. Ketvirtos dienos maršrutą nutariame išbandyti pačią pirmą dieną. Pirmą trasos atkarpą pasikelti finikulieriumi (tos dienos sukilimas sumažėja apie 300 metrų) – taip leisdami kojoms adaptuotis visoms 5 dienoms. Atsisiųsti 5 dienų planą
